Kartais sutinki seną gerą draugą, kurio nematei dešimt metų. Ir kaip senais gerais laikais nueinate išgerti alaus. Tik jau ne į Gildiją, o į Akropolį :). Pirma, nustembi, kad prieš tai jis pasiskambina žmonai ir pasako, kad užtruks. Nieko keisto, bet tada gi nereikėdavo! Bekalbant išaiškėja, kad jis dabar vegetaras, ir čia meniu nieko gero nesiūlo. Ir geria jis tik vieną 0,3l mažiuką. Galvoje pradeda bruzdėti tarakonai – gal jis koks sektantas pasidarė, o gal kokia erkė buvo įsisiurbusi.

Lygiai metus laiko nebuvome Dahabe. Todėl pirmas įspūdis – kas jam atsitiko? Ali išvažiavęs, Club Red turi naują menedžerį, o buvęs apie klubą šlaistosi, Tota uždaryta, Alibaboje nėra Puškino. Matosi daug statybų. Daugėja rusakalbių... Nauja dahabinių katinų kartą žymiai naglesnė ir sugeba per pusryčius nugvelbti ne tik tostuką, bet ir Regio mėgstamą dešrą. Na tik mūsų barake viskas po senovei – vos veikiantys dušai ir braškančios lovos :).

Ar jis turi mūsų laukti, kaip Alchemiko Fatima, jau suradusi savo vyrą. Aišku, kad ne. Mes draugai, nesimatėme jau metus. Per tą laiką pasikeitėme? Ne, nepasikeitėme, išlikome tie patys, bet įgavome kitos patirties, kuria galime pasidalinti su draugais. Arba galime žiūrėti vienas į kitą nepatikliomis akimis ir galvoti, kas gi atsitiko. Viskas tik mūsų galvoje.
Sakara ta pati - štai nuo ko reikia pradėti. Po check daivo pastebime, kad ir vandens skaidrumas prie Mashrab rifo išlikęs. Vakare darosi dar linksmiau - Ali Baboje seafood sriubytė nereali kaip ir pernai. Krabų kojos braižo stalą, o jau kalmarai, moliuskai ... mmmhhh. Viskas stojasi į savo vėžes.

Antrą dieną susilpnėja vėjas ir jau galime nardyti ten, kur per bangas sunkiau patekti - Eel Garden ir Islands. Didžiulė, kokių 3 metrų murena, iš smėlio kyšantys unguriukai ir tūkstantinis barakudų burys - neblogi pirmos dienos įspūdžiai. Jau atsiranda nemažai Vyto nuotraukų. Vieno nėrimo vidurkis - 150 spragtelėjimų. Ir nėr ką išmesti, nes fotografo profesionalo akis - įgudusi. Facebookas įsitempia nuo naujienų srauto. Kyla pavydo scenos iš likusių Lietuvoje. Taigi nedraugiška taip girtis, kai likę tėvynėje stengiasi prikelti ekonomikos likučius.

Trečios dienos pusryčiams buvo patiekti Ramunės ir Initos išsiilgti blynai. Saulius pademonstravo kulinarinius sugebėjimus ir iš kelių blynų sukūrė tikrą kulinarinį šedevrą, kurį Vytas bandė atkartoti, aišku, nepažeisdamas autorinių teisių.

Caves saitas visada gražus, o šį kartą dar kitaip jį apiplaukus, patyrėme naujų įspūdžių. 60 metrų aukščio statūs skardžiai leidžia pasijusti kaip paukščiui, plasnojančiam virš gražiausių kalnų. Nors Silvijos skrydis tėčiui nepasirodė toks romantiškas, ir važiuojant pietų, buvo diskutuojama saugumo tema. Nėrimas Moray Garden, kaip ir pernai, pasižymėjo tuo, kad galima pamatyti daug visokių žuvyčių, bet labai retai pačių murenų, kurių garbei tas saitas ir pramintas.

Sportiniams narams neįdomus Blue Hole saitas tapo įdomus, kai keletui iš grupės pavyko pamatyti 50 metrų gylyje praplaukiantį ryklį. Pirmą kartą sužinojau kodėl vienam saitui duotas Bells pavadinimas (egiptietiškai rašosi Bellz). O gi todėl, kad neriant siauru plyšiu balionai trankosi į šonus, ir visas kanjonas skamba kaip Giedriaus Kuprevičiaus koncertas. Šį koncertą išgirdau stebėdamas prancūzų grupę, kurios daugumas narių matyt nardo tik dėl noro būti tokiems šauniems kaip jų tėvynainis Žakas Kusto. Mūsiškiai pranėrė tyliai kaip specnazo būrys. Jokių bellzz :O.

Kanjonas vertas atskiro aprašo. Nors visas grožis atsiveria tik techniniame nėrime, bet įlindimas į dugne esantį plyšį padaro didelį įspūdį. Dugnas 30 metrų gylyje ir matosi kaip nuožulniai leidžiasi gylyn. Į viršų be galo kyla burbulai, paviršiaus jau nematyti, bet gan šviesu. Ir žuvys didelės viduje: gruperiai, napoleonai. Niekada nenusibostantis. Nors Linas su Regiu, pabandę gerinti nėrimo kiekių į kanjoną rekordą ( trys kartai per kelionę), prasitarė, kad jau užteks.

Vakare - kelionė į Šarmą (Sharm El Sheikh) ir nakvynė laive. Pirmas nėrimas jau aštuntą valandą ryto. Ekstremalu, nes užmigus antrą nakties, tokį ankstyvų rytą net kavos nesinori :). Čia kas atostogos ar kas? Mums pasirodė, kad jau už šį kartą kažkas turėtų mums sumokėti. Bet - šuolis į vandenį, pasimato paskandinto laivo kontūrai ir nuovargis akimirksniu išsisklaido. Srovė silpna ir galima be įtampos paplaukioti apie laivą. Mes apžiūrime atokiau nuo dešinio borto nuskendusį vagonėlį. Po to nuplaukiame iki pirmagalio. Pralindus dar pro techninę patalpą reik sukti atgal. Jaučiasi stiprėjanti srovė.
Antras nėrimas - už valandos. Jau pradėjus nėrimą pajaučiame, kad srovė didelė. Irena nusprendė nenerti. Bet antro nėrimo planas - panardyti viduje, todėl visi pasiėmę prožektorius. Atrodo, kad šeštą kartą neriant į Thistlegorm jau nėra ką ir pamatyti, bet ir vėl liko nepamatytų vietų, ypač laivagalyje, kur dėl didesnio gylio daivmasteriai nemėgsta vesti ekskursijų. Kylam į viršų jau tik virvės pagalba. Burbulai iš reguliatoriaus nekyla į viršų, bet nunešami į šoną, kaip stipraus vėjo. Tokio vaizdo dar nebuvau regėjęs.

Kaip reiktų sugadinti maistą, kad po dviejų nėrimų būtų kas nors neskanu. Lėkštės ištuštėjo per 10 minučių. Kaip žalčiai ant saulutės pašildėme šonus, kad geriau susivirškintų. Aš net nepajutau kaip užmigau. Tik pro miegus išgirdau - briefing. Kodėl, įdomu, kai saldžiai miegi, per burnos kraštą išbėga seilė :P. Gerai, kad ne safaris, o tai būtų apseilėti visi kampai, kur tik galvą galima priglausti.

Trečias nėrimas - į Shark ir Yollanda rifus. Superinis nėrimas. Plauki arba prieš srovę arba tave neša. Fiziškai alinantis nėrimas, bet įspūdžiai nuo pamatytų žuvų, spalvingų koralų ir skestančio laivo pamesto krovinio - nuostabūs.

Po Šarme surūkytos nekokybiškos šyšos kažkaip visi užsimanome namo - į Dahabą. Dahabe šyša geresnė, todėl iškart ir patikriname.

Šeštadienį išvažiuojame septintą valandą ryto į kanjonus (čia kas, atostogos). Po pernykščio žygio į Sinajaus kalną, pasitikėjimo reitingas sausumos žygiais smarkiai nukritęs, todėl Inita, Linas ir Regis liko panardyti nuo kranto. Nors šis buvo daug lengvesnis. O grožio klaviatūros pagalba tikrai neperteiksiu (nors jei tai būtų ne kompo, o kokios yamahos, tai gal pabandyčiau). Nors sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti , negu šimtą kartų išgirsti.

Sekmadienį ir vėl į laivą. Laive tik mūsų kompanija, todėl atsipalaidavome visiškai. Komanda negalėjo pajudėti iš vietos tol, kol mums nenusibodo šokinėti nuo pirmagalio. Malonumas šokinėti nedingo ir Gabr El Bint saite. Tarp panėrimų ilsėjomės už borto - snorkelinom ir šiaip sau dūkome.

Blue Hole neriant į dešinę pamatėme du vėžlius. Vieną kartą plaukiant į priekį, kitą kartą - atgal. Kai kurie sakė, kad tai tas pats vėžlys, bet patikėti tokiu paprastu teiginiu gali tik nepatyręs naras. Per visą kelionę pamatyti du kartus tą patį vėžlį - neįmanoma.

Antradienį - Small Canyon ir Eel Garden kaip kraštinis kelionės panėrimas. Pirmasis nėrimas gan ekstremalus, nes jau prisiartinus prie kanjono, kuris 40m gylyje tik prasideda,  pas visus NDL jau buvo pasiekęs ribą. Nors oro dar užtektinai net pas Saulių. Todėl ilgai neužsibuvome ir pasukome atgal.
O Eel Garden kaip ir pirmą kartą - grožis ir pirmą kartą pavyko pamyti tokią gražią geltoną mureną.

Vakare pradžiuginome Ali Babos personalą, nes vakaro tema buvo ir vėl gana gurmaniška - jūros gėrybės. O jie čia, atrodo,  neblogi specialistai ir mėgsta tuo pasididžiuoti. Mums tai irgi tenkino. Gal dėl to kitiems, truputį takesniems produktams liko mažiau erdvės ir uždarymo vakaras baigėsi truputį anksčiau negu pernai.

Ar kitais metais ir vėl važiuosime? Greičiausiai - taip. Negi dabar nevažiuoti į Nidą arba Palangą vien dėl to, kad ten jau viską žinai. O gal dėl to ir verta važiuoti. Juk žinai kad visada saulė, visada skaidrus ir šiltas vanduo, skanus maistas ... ir kad kondicionierius gali neveikti ;).

Pagarbiai,
Valdas Kepežinskas

Naujesnis įrašas Senesnis įrašas