Kažkada norėjau papasakoti apie Norvegiją. Bet vėliau prisiminiau atvejį Kinijoje, kai mes su kolega paprašėm parodyti tipinį kinų restoraną. Tai tas žmogus tiesiog paaiškino, kad tokio nėra, na nebent užsieniečiams vilioti. Nes Kinija tokia didelė, kad tipinis gali būti tik Pekino, Guandžou ar dar kokio miesto patiekalas. Na, iš esmės, ryžius valgo visas pasaulis. O Pekino antį gaminti kinai važiuoja mokintis į Europą, nes čia taip įmantriai ji ruošiama, kad Pekino restoranai nesugeba įtikti užsieniečiams, kurie žino apie tai kaip ji turėtų būti ruošiama tik iš savo šalyje matytų patiekalų. »»»
Galų gale sena svajonė išsipildė. Aš jau sėdžiu lėktuve Maskva-Irkutskas.Jau Maskvoje pradėjau įsijausti į rusišką tvarką. Už viršsvorį galėjau pasirinkti du apmokėjimo būdus: 2500 rublių į kasą arba 2000 įdėti perlenktus į pasą. Šitas būdas išaiškėjo uždavus paprastą klausimą – kaip tai padaryti pigiau? Fantastiška.
Iš sutaupytų pinigų dalį paskyriau universaliam gėrimui, t.y. alui. Bokalo kaina Šeremetjevo oro uoste – 200 рублей. O studijų laikais už 40 rubliukų su panele visą vakarą galima buvo praleisti „Versalio“ restorane. (Gėrimai įskaičiuoti). »»»
Dahabas – tai perlas Raudonoje jūroje, tai dykumų gėlė, žydinti uolėtų kalnų papėdėje, tai narų woodstock’as. Kur beeitum – visur dvelkia laisvė. Šypsenos žmonių veiduose tikros. Akyse – ne didžiosios žemės atspindys, bet vietinės dvasios dvelksmo spinduliai. Net maifrendai, ir tie maloniai nustebina savo mandagumu. ‘“Maybe next time…“ – ir abu šypsomės. Nėra hurgadiško turgaus, nėra šarmiško dirbtinumo. »»»
) 
Siena RSS Feed