Pastebėtas objektas! Ekrane operatorius pamatė įtartiną pailgą objektą, gulintį jūros dugne po laivu, 70m gylyje. Jis padidina vaizdą ir pažymi jo padėtį centimetro tikslumu elektroniniame jūrlapyje..
Aptiktą įtartiną objektą reikia nufotografuoti, todėl siunčiamas povandeninis mini laivas – robotas su įtaisyta kamera. Jeigu paaiškėtų, kad tai mina, į tą vietą jūros gelmėse povandeninis laivas – robotas plauktų dar kartą – nugabentų sprogmenį minai sunaikinti.

Minų neutralizavimas šiandien nebėra toks pavojingas darbas, kurį dirba tik nutrūktgalviai ir bebaimiai narai. Išvaduoti pasaulio vandenis nuo pavojingų ir klastingų minų šiandien pasitelkiamas mokslas – šiuolaikiškiausios aukštosios technologijos, povandeniniai laivai – robotai, GPS.

Sonaras perskrodžia gelmę
Didžiosios Britanijos Karališkojo laivyno ginklų inžinierius Antody Beeras yra minų „medžiotojas“. Jis dirba priešmininiame laive „HMS Brocklesby“ sonaro operatoriumi, o svarbiausias jo darbo įrankis yra sonaras.
Sonaras skleidžia aukšto dažnio garso signalus į jūros dugną. Skleidžiamas garsas atsimuša į dugną tarsi automobilio lempų šviesa į tamsų, neapšviestą kelią, o jo aidas grįžta atgal. Aidas paverčiamas elektriniais signalais, o šie savo ruožtu dugno arba kūno, nuo kurio atsispindėjo garsas, - vaizdu sonaro ekrane. „Iš tiesų sonaro garsas ne tik gali pasiekti jūros dugną, bet ir prasiskverbti kelis metrus giliau. Todėl galime pastebėti miną, net jei ji užkasta į smėlį“, - pasakoja Antody Beeras.
Patyrusi specialisto akis retai padaro klaidų, tačiau aptiktas objektas gali būti taip storai užklotas dumblu, kad jam ištyrinėti tenka siųsti narus arba povandeninį robotą su vaizdo kamera. Tik nuodugniai patikrinus galima neabejojant teigti, kad aptiktas objektas tikrai yra mina. Jei tai sena mina arba iš lėktuvo išmesta bomba, galimos dvi išeitys: jei mina guli arti kabelių, naftos arba dujų vamzdynų, prieš susprogdinant ją reikia perkelti. Tuomet narai lynais apriša miną, ji iškeliama ir išgabenama į saugią vietą. Jei arti nėra jokių kabelių arba vamzdžių, miną galima sprogdinti vietoje. Kai kada maždaug 10 kilogramų sprogmenį nuplukdo narai, tačiau dažniausiai tokį pavojingą darbą atlieka povandeniniai robotai su vaizdo kameromis. Povandeniniai robotai gali atlikti užduotis kur kas didesniame gylyje negu narai.
Prie povandeninio roboto pritvirtinamas 40 kilogramų sprogmuo ir robotas nuvairuojamas prie minos. Sprogmuo atkabinamas ir paleidžiamas tarsi bomba iš lėktuvo. Robotui grįžus atgal į saugią vietą, operatorius išminavimo laive susprogdina užtaisą. Užtaiso sprogdiklis susprogdinamas per nuotolį. „Paskutinės paslaugos“, taip ją vadina minų medžiotojai, smūgio užtenka sužadinti minos sprogimui. Minoje   gali būti iki 600 kilogramų TNT. Prėjus kelioms sekundėms po sprogimo milžiniškas dujų burbulas pakyla į vandens paviršių, o dar po akimirkos į orą išsiveržia 50 metrų aukščio vandens ir dūmų stulpas.

Gelmėse guli milijonas minų
Jeigu laivas užplaukia ant minos ir ši sprogsta, jis gali tiesiog lūžti pusiau. Geriausiu atveju jo korpuse bus pramušta didžiulė skylė.
Laivas gali nukentėti net ir tada, kai mina sprogsta toliau nuo laivo. Laivo įgula gali žūti ar patirti sužalojimų nuo sprogimo bangos, o laivo elektronika gali sugesti taip, kad laivas negalės toliau plaukti.
Neutralizuoti miną ilgai netrunka. Daugiausia laiko užima ir brangiausiai kainuoja minų ieškojimas ir pasiruošimas sprogdinti. Pasak ginkų inžinieriaus Antody Beero, jei darbas einasi sklandžiai, per dieną  minų „medžiotojai“ gali aptikti ir neutralizuoti tris minas – kitaip tariant, jūros dugne lieka trimis minomis mažiau. Nors Antody Beeras išminuotojo darbą dirba jau 20 metų, jam visada įdomu aptikti miną ir išgirsti, kaip ji sprogsta, juolab kad minų pavojus vis dar didelis ir „būna smagu jų atsikratyti“.
Ginklų inžinierius dalyvauja NATO pratybose, jose, be kita ko, įvairių šalių išminuotojai drauge mokosi ir dirba – ieško senų minų ir jas naikina. Išminavimo darbams šalys vadovauja pakaitomis. Šiai operacijai iš laivo „Thetis“ vadovauja danų pajėgos.
Antody Beero, kaip ir kitų NATO minų „medžiotojų“, laukia dar daug darbo: manoma, kad jūrose tebėra maždaug milijonas senų minų, giluminių, aviacinių bombų ir kitų sprogmenų. Kai kurie sprogmenys likę net nuo Pirmojo pasaulinio karo, nors daugiausia tai Antrojo pasaulinio karo palikimas. Išminuotojų nuostabą kelia tai, kad tokių senų minų detonatoriai dažniausiai būna veikiantys, ir mina gali sprogti.

Žvejai minas ištraukia tinklais
Baterijos, maitinančios minų sprogdiklius, jau seniai išsikrovusios, todėl nebe taip pavojinga plaukti virš minų, tačiau tiesioginis kontaktas gali padaryti daug žalos. Net nedidelis smūgis gali sukelti sprogimą. Išmesta ant kranto mina dar pavojingesnė, nes sprogstamoji medžiaga jautri saulės ir oro poveikiui.
3-4 kartus per savaitę Europos žvejams į tinklus patenka sena mina ar bomba. 2005 metais trys olandų žvejai, traukdami tinklus, žuvo, kai sprogo į juos pakliuvusi sena bomba. Ypač atsargūs turi būti naftos, dujų bei ryšių bendrovių darbuotojai, tiesdami jūrų dugnu kabelius ir vamzdynus. Minų gali būti visur, negalima kliautis net karo laikų jūrlapiais, kuriuose kariaujančios šalys pažymėdavo minų laukus. Minos ne visada buvo paliekamos pagal numatytą planą, be to, kai kurios galėjo būti nuneštos srovių.
Be daugybės minų, jūrų dugne guli ir nemažai aviacinių bombų. Ypač Šiaurės jūroje. Karo metu bombonešiai, neatlikę užduoties ir nenumetę bombų į taikinį, grįždami išmesdavo jas į jūrą, nes su tokiu kroviniu nebūtų galėję leistis oro uoste.

Pirmosios minos sprogdavo nuo tiesioginio kontakto
Jūrų mina – senas ginklas. Primityvias minas kinai naudojo dar XVI amžiuje. Jomis kariauta ir Amerikos pilietiniame kare. Tų laikų minos sprogdavo nuo tiesioginio kontakto, pavyzdžiui, ant minos užplaukus laivui. Tokiu principu veikiančios minos buvo gaminamos ir Pirmojo pasaulinio karo metais, o jų buvo palikta 300 tūkstančių.
Minos plūduriuodavo paviršiuje arba likdavo pritvirtintos prie sunkių vežimėlių, kuriais buvo išridenamos iš laivų ir nuleidžiamos į dugną. Dauguma minų būdavo spygliuotos. Maži atsikišę minų spygliai veikdavo kaip sprogdikliai – kai laivas juos užkliudydavo, mina sprogdavo. Per Pirmąjį pasaulinį karą tokios minos nuskandino 1280 laivų.
Antrojo pasaulinio karo metais, išsivysčius pažangiai karo pramonei, minos pasidarė sudėtingesnės. Kad mina sprogtų, tiesioginio kontakto nebereikėjo. Sprogimą galėjo sužadinti naujoviški jungikliai, reaguojantys į nedidelius magnetinio lauko pokyčius, laivui praplaukiant virš minos, arba į laivo sraigto garsą. Taigi mina galėjo gulėti jūros dugne ir tykoti aukos. Karo metais šitaip buvo nuskandinti 1052 laivai. Didžiulės jūrų teritorijos tapo tokios pavojingos, kad niekas nebenorėjo plaukioti, pavyzdžiui, vien tik Baltijos jūroje buvo palikta 60 tūkstančių minų.
Po karo pradėti išminavimo darbai. Intensyviausiai imtasi valyti laivybos kelius, vedančius į atvirą vandenyną ir jungiančius jūras. Daugelis šių kelių šiandien tebėra saugiausi maršrutai dideliems laivams, plaukiantiems iš vieno vandenyno į kitą.
Dar tebėra nemažai minų laukų, kurie pažymėti jūriniuose žemėlapiuose kaip „minų pavojaus zona“ (angl. mine danger area). Išminuota tokia teritorija pažymima kaip „buvęs minų laukas“ (angl. former mine area), tačiau tokia vietovė vis tiek nebūna visiškai saugi. Nors minų laukas apieškomas atidžiai ir kruopščiai, vis dar gali likti nepastebėtų, storų smėlio ir dumblo sluoksnių užklotų minų. Jei tokią vietą išvalius galima 80 procentų tikimybė, kad minų nebeliko, minų „medžiotojai“ mano gerai atlikę darbą.
Daug minų palikta ir po Antrojo pasaulinio karo. Tai Korėjos, Vietnamo, Persijos įlankos karų palikimas. Nuo tokių minų yra smarkiai nukentėję du amerikiečių laivai.
Pagal tarptautinę konvenciją šalys privalo tiksliai pažymėti, kur išdėliotos minos. Tačiau dažniausiai tokio reikalavimo niekas nepaiso. Ši konvencija taip pat draudžia naudoti plūdriąsias jūrų minas. Deja, ir šis susitarimas ignoruojamas. Kadangi minos yra palyginti nebrangus ginklas, jos labai greitai paplito – taip pat ir trečiojo pasaulio šalių konfliktų zonose. Labai tikėtina, kad tiek gynybai, tiek puolimui jūrose jos bus naudojamos ir ateityje. Populiarios jos tikriausiai liks ir tarp teroristų, nes užtenka kelių minų, kad būtų paralyžuotas svarbaus uosto darbas.
Ateities minos bus dar sudėtingesnės, nes jas bus galima programuoti. Pavyzdžiui, mina sprogs tada, kai virš jos plauks būtent tam tikras laivų vilkstinės laivas arba tam tikros rūšies laivas. Šiuolaikiškiausios minos tokios sudėtingos, kad gali reaguoti tik į vieną konkretų laivą. Minoje įtaisytas kompiuteris užprogramuotas aptikti tam tikro laivo magnetinį lauką ir sraigto garsą, o tokią iš anksto surinktą informaciją jis gauna iš klausymosi stočių, įrengtų jūros dugne.
Kadangi iki šiol minos buvo daugiausia metalinės, net ir po daugelio metų jų ieškoti nėra sudėtinga. Šiuolaikinės minos bus gaminamos iš stiklo pluošto. Galbūt jos net galės pačios įsirausti į smėlį – taigi ateities išminuotojams jas aptikti bus gerokai sudėtingiau.

šaltinis: iliustruotasismokslas

;feature=related