Aleksandrija

Neseniai turėjau progą aplankyti vieną iš seniausių Egipto miestų Aleksandriją. Čia pasisvečiuoti jau nuo seniai buvau raginamas draugo Ali.
Jis, jo šeima ir draugai gyvena viename rajone „ Ghet el Enab“ (Vynuogių krūmai), kadangi seniau čia visi namai buvo padengti vijokliais. Atvykau į Aleksandriją 4:30 ryto. Mane pasitiko Ali su savo draugais Mustafa ir Ahmed. Į šitą rajoną taksistas atsisakė mus vežti tokį ankstyvą rytą, išleido tolėliau neprivažiavus rajono, tad teko paeiti. Užsukom į šalimais esančią kavinę, parūkėm vandens pypkę ir išgėrėm arbatos. Tokiu metu dirbančios kavinės čia, kaip ir Hurghadoje, yra įprastas dalykas.

Pačią pirmą viešnagės dieną turėjau laimės sudalyvauti Ali draugo Akram ir Dinos vestuvėse. Ali man jau buvo minėjęs, kad būtinai turėsiu paragaut karvės kojos, išvaizda ne per blogiausia, o skonis tai tikras geras. Aišku, egiptiečių akimis, aš labai mažai valgau ir man vis krauna į dubenį, kad būčiau sotus. Bet kiek galima kimšti?! Po pietų atėjo kirpėjas, padarė paskutinį kirpimą Akram, sutvarkė, supustė ir į gatvę. Gatvėje jau laukė muzikantai išlydintys Akram pas nuotaką. Su dainomis, šokiais, fejerverkais ir puikia nuotaika apėjom visą rajoną ir sėdom į mašinas vykti pasiimti jaunosios.
Nepasakysiu kokio dydžio Aleksandrija, bet tikrai gerą dalį jos apvažinėjom, kol „ suradom“ , kur jaunoji. Prieš tris dienas buvo pasirašyta sutartis ir vyko visa oficiali ceremonija, beliko tik švęsti. Privažiavus salę jaunuosius pasitiko muzikantai, ant patiesto raudono kilimo pradėjo šokti, dainuoti ir mušti būgnus. Teko įeiti tik po valandos. O salėje svečių jau laukė virš 200.
Prasidėjo programa surengta su muzikantais, ugnies šou. Aišku, be torto pjovimo, puokštės metimo ir šokių neapseita (pasirodo ir be alkoholio galima švęsti).
Taigi, tokia smagi buvo mano pirmoji diena. Bet kitos nei kiek neasilieka nuo pirmosios.

Antrai dienai galima nesunkiai surasti pavadinimą „ Rajono pažinimas” . Minėtasis rajonas turi ir kitą pavadinimą „ Hašišo kvapas” ir tai daug ką pasako. Hašišo nusipirkti tikrai ne problema, pardavinėja ir kitų narkotinių medžiagų, tačiau į jas daugelis žiūri neigiamai, priešingai nei į hašišą. Jeigu esi hašišo pardavėjas, nereiškia, kad žmonės tavęs negerbs (kaip, pavyzdžiui, Ramadano, apie kurį papasakosiu šiek tiek vėliau, dėdė prekiaujantis hašišu – labai gerbiamas žmogus). Egiptiečiai rodo didelę pagarbą doram žmogui. Iš centro norint grižti namo reikia gerai paieškoti taksi, kuris vežtų į rajoną, kuriame gyvena mano draugas. Ali pasakojo, jog yra pasitaikę atvejų, kai buvo sustabdomas taksi ir atimami pinigai. Prieš daugiau nei 10 metų, tai buvo labai pavojingas rajonas – daug nesutarimų, kraujo ir peštynių (beje, grįžtant iš Aleksandrijos autobuse rodė filmą apie tai).

Taigi, įsikūriau pas Ali. Jis gyvena su mama ir dviem savo broliais nedeliame bute. Buvau perspėtas, kad priaugsiu keletą kilogramų ir, iš tiesų, Ali mama gamindavo skaniausius ir sočiausius pusryčius, pietus ir vakarienes. Taip pat pykdavo, jeigu užsukdavom į kavinę ko nors užkąsti. Tad bent pusryčius turim būtinai pavalgyt namuose, t.y. apie 12val. (taip – čia keltis rytais niekas nesiskubina). Maistas neįprastas, ne toks, kokį patiekia kavinėse ir labai skanus. Po pusryčių išėjau pažaisti taula (nardai) su Ali broliu Mohamed. Dienos metu daugelis ilsisi, sėdi kavinėse ir rūko arabiška stiprią vandens pypkę (mums įprastą vaisių skonio vandens pypkę vietinėse kavinėse gan sunku gauti).
Čia ir teko susipažinti su Ramadan. Detalių nepasakosiu, bet viskas baigėsi gerai, ir niekas nenukentėjo. Taip iki galo ir neišiaiškinau kodėl jis mane puolė, bet galiausiai vėliau atsiprašė. Bet po šio įvykio tapau populiarus rajone, nors populiarumo čia man ir prieš tai visai netrūko. Vaikai sekiojo iš paskos ir klausinėjo mano vardo angliškai, o aš atsakydamas stengiausi pagerinti savo arabų kalbą. Tiesa pasakius, išmokau daug arbiškų keiksmažodžių: asfaltas, šūdas, raudonšiknis (kitų baisesnių gal neminėsiu ).

Vakare vyko gan dažnai rengiamas renginys: norint surinkti lėšų vestuvėms, surengiama šventė gatvėje, kuriuos metu renkami pinigai. Jos metu žmonės duoda pinigus rengėjui. Žmogaus pilnas vardas (dažnai tai būna 3 – 5 vardai) ir duota suma šaukiama per mikrafoną. Šeimininkas tai užsirašo ir ateinančiame renginyje savo ruožtu jis atiduos „pasiskolintus“ pinigus ir, galimas daiktas, paskolins daugiau. Taigi, puiki sena tradiciška paskolos sistema. Šiuo atveju pinigai buvo renkami, nes žmogus nupirko naujus baldus savo sūnui po vestuvių įsikurti. Sūnus nusprendė nekelti didelių vestuvių, o įruošti butą. Renginys trunka daugiau nei kelias valandas, stalai apkraunami vaisiais, riešutais ir visokiausiais užkandžiais. Taip pat šeiminikas nesidrovėjo patiekti ir hašišo, čia taip jau įprasta. Visa tai panašu į didelį šurmulį, šaukiami vardai, per petraukas grojantys muzikantai. Rajone visi visus pažįsta, tad Ali papasakojo ką nors apie kiekvieną, teko pamatyti visokio plauko žmonių.

Vos nepamiršau paminėti vieno tikrai įdomaus dalyko: kaip šaldytuvas – būtinas buitinis daiktas, taip čia turėti pintinę balkone – būtina (na, išskyrus pirmo aukšto gyventojams). Pamačius nuleistą pintinę yra nemandagu nepagelbėti, nenupirkti šalimais esančioje parduotuvėje duonos, daržovių ar vaisių. Ali mama retai išeina iš namų ir pintinė tikrai pagelbėja. Vėliau parduotuvės šeimininkas paprašo pinigų už prekes.

Kitą dieną ėjom pasivaikčioti po miestą. Žinoma, architektūra žymiai skiriaisi nuo Hurghados. Gatvėse pastebėjau pardavinėjamas vištas ir triušius, sėdinčius kuo ramiausiai nė nekrutant. Nuvažiavom į ilgiausią (daugiau nei 1km ilgio) Aleksandrijos turgų. Ten dirba Ali brolis Amr žuvies pardavėju, beje, rytais jis dirba mokytoju. Pamokė kaip pagauti šamą rankomis, taip pat pavalgėm vietoje keptos žuvies. Tokia rami ir buvo poilsinė dienelė.

Ketvirtąją dieną su Ali ir Mustafa aplankėm žymiąją Aleksadrijos pilį. Net keista, kokia skirtinga čia atmosfera. Tobula ramybė. Maži laiveliai plukdo aplink salą romantikos ieškančias poras. Žvejai gaudo žuvį. Net ir į paviršių iškylantis medžiotojas-naras telpa į paveikslą. Netoliese esančiu papludimiu galima eiti kilometrų kilometrus (~23km) – tiek smeliu, tiek pesčiųjų taku. Taip pat apžiūrėjome keletą gražių mečečių. Užsukom į vieną geriausių kavinių (Grand Café) parūkyti vandens pypkės (pagaliau vaisinės). O vakarieniavom viename iš populiariausių Aleksandrijos restoranų “ Sawarekh” .
Kiekvienam Aleksandriečiui šita kavinė yra žinoma. Aišku, reikia žinoti kas yra vadinama egiptietišku restoranu. T.y. greitas aptarnavimas, geras maistas, plastamsinės kėdės, stovinčios beveik ant gatvės. O skanavom mes karvės tešmens (arab. dara), tam tikrą mėsą (arab. sodok) pupų padaže ir jautienos kepenėles (arab. kebda). Pastarųjų daugelis egiptiečių negali atsisakyti neparagavę net jei skrandis jau ir būna pilnas. Žinoma, grįžus namo laukė Ali mama, jei ir nevalgysi vakarienės, ji padarys didžiausią sumuštini ir įkiš antrą valandą nakties. Tačiau nėra ko stebėtis, kaip ir minėjau, per pietus kai kurie egiptiečiai ilsisi ir dauguma nueina miegoti apie 1-2 val nakties.

Dienos taip greitai prabėgo, norisi pasilikti dar keletai dienų, tačiau rytoj man darbo diena. Aišku, nardyt jau ir pats pasiilgau. Nors ir tas pats West-East Fanous.

Kad praleistume turiningai dieną, atsikėlėm 7 val. ryto. Vakar tą pati bandėm padaryti, bet Ali pasakius „kelsiuosi už 2 minučių“, išmiegojom iki 12 val. Bet šiandien yra šiandien ir mes jau pakeliui aplankyti Ali tėvo kapą. Laidojimo tradicjos kažkiek panašios į mūsų, tik vietoj karsto naudojamas gražus baltas maišas ir galiausiai užstumiamas didelis ankapis, tačiau kapai suspausti vienas šalia kito.
Sekantis objektas – zoologijos sodas. Egiptiečiui bilietas 2 L.E., man 10 kartu brangiau (~8lt). Tai – jau mirštantis zoologijos sodas, tačiau vis tiek įdomu. Teko pamaitinti dramblį bei liūtus ir šiaip smagu pamatyti Afrikos žemėje esančios gyvūnijos. Dar daugelio patiekalų neteko paragauti, daugelio gatvių apžiūrėti, daugelio nuotykių patirti.

Žinojau, kad penkių dienų man čia neužteks. Ir žinau, kad kitą kartą man viskam laiko nepakaks, kad ir kiek ilgai aš apsistočiau. Tikiuosi dar kartą sugrįžti į šitą keistai judantį miestą, pilną šiltų, draugiškų žmonių. Nuoširdžiai dėkoju Ali, jo šeimai ir jo draugams už svetingumą. O Akram ir Dina linkiu gerų, laimingų metų.

Gytis